akėti

1 akė́ti, -ė́ja, -ė́jo 1. tr., intr. SD19, K, J akėčiomis dirbti, purenti, lyginti dirvą: Vienas sėja, kitas akėja Kp. Akė́t reikia lietaus Kdn. Jis akė́ja bulbėm Ėr. Arimai ar jau akė́ti, išakėti? J.Jabl. Akė́jamas botagas Ds. Tas arklys jau buvo akė́jamas (juo buvo galima akėti) Ss. Meškos už gero akė́jamo varsto palėkėta BM69. Kur nudėjot ariamuosius, akėjamuosius pavalkus? J.Jabl. ^ Su meška nearsi, su vilku neakėsi VP42. | refl.: Drėgna dirva geriau akė́jas Kp. | Važiavo ponas pro šalį, pamatė, kad vieni arkliai akė́jasi, žmogus pietus valgo (ps.) Užv. 2. tr. prk. kapstyti: Subėgę vištos daržą akė́ja Gs. 3. intr. prk. grabalioti, čiupinėti: Ko tu čia akė́ji su tom rankom! Gs. 4. tr. prk. mušti, daužyti: Jau dabar jį sugriebęs gerai akė́su Brt. | refl.: Bernai, o akėjas (stumdosi) po pirkią, lygiai maži Trgn. 5. tr. prk. barti, plūsti, niekinti: Tu mane neakė́si, aš tau ne piemuo! Gs. Koks čia gyvenimas – būdavo, visi akė́ja akė́ja tave Plv. Pirmiau buvo smarkus, o kai vedė, tai pati kad akė́ja, tai akėja Grš. 6. tr. prk. nešti, tempti: Kur akė́ji tą akmenį – čia tegul būva Dgl. 7. intr. prk. svirduliuojant negražiai eiti: Senis akė́ja, šlaistydamas po kelią Vlk. Akė́ja kap akė́čios (negražiai, vos pasivilkdamas, vaikščioja) Lp. 8. intr. prk. negražiai kalbėti: Kalbėk, kap moki, o neakė́k, jei nemoki Arm. \ akėti; apakėti; atakėti; įakėti; išakėti; nuakėti; paakėti; parakėti; perakėti; praakėti; priakėti; suakėti; užakėti